JEI KALBAME APIE SKAITYMĄ, TAI ČIA AŠ LAIKAUSI TAISYKLIŲ

When it comes to reading, I do it by the book – taip parašyta ant knygos skirtuko, kurį Book Depository atsiuntė man dovanų kartu su užsakyta Emilie Pine esė knyga Notes to Self (2018) – mano šios vasaros skaitymui. Ši esė žanro knyga apibūdinta kaip sąžininga, drąsi ir deginanti, bet dar labiau intriguoja toks knygos anotacijos sakinys: „Perskaitę pirmąją iš šešių knygos esė, labai asmeniško turinio, net keletą dienų visiems pasakosite apie tai, ką išgyvenote skaitydami“. Knygos anotacijoje ne vienas toks netikėtai sugriebiantis sakinys, taip ir knieti jais su kuo nors pasidalyti. Bet grįžkime prie mano pirmojo teksto klausimų, kuriais tada baigiau: Ar dažnai susimąstome, kodėl ir ką skaitome? Kiek skaitymo būdų žinome ir kada jais naudojamės? O kaip pasijustume, staiga netekę galimybės skaityti?

Įprasta manyti, jog apskritai skaitome dėl dviejų pagrindinių priežasčių: arba mums tai įdomu, arba būtina. Renkamės tai, kas patraukia dėmesį, ką rekomenduoja kiti, kas susiję su mūsų pomėgiais ir profesija. Bet šiais laisvės ir atvirumo laikais kartais net filologijos studentai nesivaržo „prisipažinti“: skaityti nemėgstu. Šie du žodžiai mano galvoje iš karto virsta į „neturiu įgūdžio skaityti“. Įgūdį, kaip žinia, reikia išsiugdyti, ir tai reikalauja pastangų. Bet jei sutartume, kad skaitymo įgūdis yra svarbus mūsų proto higienos komponentas – kaip kasdieninė kūno mankšta – tai lyg ir nebetektų svarstyti, ar skaitymas žmogui būtinas. Ir kaip čia neprisiminus vieno šmaikštaus pastebėjimo: visi skundžiasi dėl savo galvos, bet dėl proto – nė vienas. Skaitydami savo protą verčiame aktyviai darbuotis, nes smegenys ima kurti ir modeliuoti vaizdus. Vaikystėje gimtosios kalbos mokytoja tikriausiai daugeliui mūsų yra sakiusi, jog skaitymas ugdo fantaziją. Taip mes augame ir tobulėjame: laviname atmintį ir vaizduotę, įprantame sutelkti dėmesį, susikaupti prie vieno dalyko ilgesniam laikui. Brandaus žmogaus nuomone, reguliarus skaitymas palaiko mūsų psichinę sveikatą, nes skaitantis žmogus lanksčiau mąsto, labiau pasitiki savo žiniomis, nuolat turtina savo kalbą ir pasaulio suvokimą.

Akivaizdu, kad skirtingų žmonių santykis su knyga ir tekstu labai skiriasi. O ir knygų šiandien – pagal tematiką, žanrą, žinių sritį – begalinė įvairovė. Konkretų pasirinkimą lemia mūsų poreikiai, taip pat gyvenimo patirtis, amžius, lytis, veiklos sritis. Ir tie poreikiai gali būti patys įvairiausi: pabėgti nuo realybės, išgyventi emocinį pakilimą, ieškoti konkrečių žinių, geriau pažinti žmones ir pasaulį, tobulėti ir gerinti savo santykius su kitais, pagaliau – atrasti ką nors nauja ir netikėta. Gyvenimo sąlygos gana dažnai mus riboja, ir nemažai žmonių jaučia visai natūralų poreikį ištrūkti iš savo realybės, kur nors persikelti – gal net į kitus pasaulius. Jei ekranas, stipriai veikdamas savo pateikiamais vaizdais ir, pripažinkim, dažnai atitraukdamas mus nuo knygos, siūlo jau užbaigtą, kažkieno sumodeliuotą produktą, tai skaitymas palieka laisvės asmeninei kūrybai, kai gali stabtelėti, pamąstyti, prisiminti ar susieti su savo patirtimi – tai lyg galimybė leistis į pažintinę kelionę laiku, per skirtingas epochas ir kultūras. Stabtelėjimai, posūkiai ir apmąstymai skatina savo atradimais pasidalyti su kitais, ieškoti socialinių kontaktų, todėl pasaulyje gyvuoja daugybė bendraminčių skaitytojų klubų.

Studijuojančiam, aktyviai gyvenančiam ir veikiančiam šios dienos žmogui, kai visko aprėpti darosi neįmanoma, skaitymas yra idėjų šaltinis ir būdas pasitikrinti savo žinojimo, suvokimo, jautrumo ir mąstymo lygį – kiek mano protas yra pajėgus priimti ir suprasti. Kalbant apie dalykinę literatūrą, gana svarbus atrankos klausimas, ir čia naudinga įvertinti bendrąjį knygos kontekstą, pabandyti įžvelgti autoriaus motyvus ir nuostatas. Esminiai klausimai, į kuriuos reikia sau atsakyti, – vos keli: Kas knygoje teigiama, t. y., koks jos turinys? Kokiu pavidalu, nuoseklumu ir raiška šis turinys pateikiamas? Kodėl autorius rinkosi tokią traktuotę ir ko ja siekė? Kuo tai gali būti naudinga man? Jau pirminis susipažinimas su šaltiniu gali atskleisti nemažai tokios informacijos, apie kurią sužinome iš knygos anotacijos, turinio, įžangos ir pasirinktinai perskaityto vieno kito skyriaus – pirmo ir paskutinio, arba kurio nors iš vidurio, man svarbiausio. Beje, grįžimas prie jau anksčiau vartytų ar skaitytų knygų irgi gali būti savaip naudingas.

Tokiu būdu, pirminio susipažinimo su šaltiniu metu atliekame bendruoju knygos kontekstu grindžiamą prognozavimą (contextual guesswork and prediction), suaktyviname savo kaip skaitytojo lūkesčius (activating schemata), taikome greitojo apžvalginio ir paieškomojo skaitymo būdus (skimming and scanning). Visą skaitymo būdų sistemą, su įdėmiojo ir kritinio (analytical and evaluative) skaitymo būdais, palikime jau šiems mokslo metams. Greta kitų įvairių  skaitinių knygų skaitau esė žanro tekstų – ir lietuviškai, ir angliškai, nes tie tekstai man duoda progą pamąstyti, kartais jie – tarsi lieptas tarp grožinio ir dalykinio teksto. O gal galėtume visi sutarti, kad savo skaitomuose tekstuose ieškosime patvirtinimo, jog SKAITYMAS: keičia mūsų požiūrį ir santykį su daugeliu dalykų; plečia mūsų asmeninę erdvę ir skatina dalytis su kitais; turtina mūsų kalbą ir padeda laisviau reikšti savo mintis; moko pasiryžti daryti sąmoningus sprendimus; leidžia mums liūdėti, džiaugtis ir mėgautis išgyvenant, fantazuojant ir mąstant?

2019 m. birželio 19 d.

PS Liko klausimas apie tai, kaip pasijustume, staiga netekę galimybės skaityti. Aš pasijusčiau uždaryta į kalėjimą. O jūs?

Straipsnio autorė Vilniaus verslo kolegijos dėstytoja Birutė Bersėnienė