PLOTPLASH ON A DULL RAINY DAY

Vasara, kaip taisyklė, prabėga per greitai ir baigiasi kažkaip netikėtai. Nors gerai žinome, kad po vasaros neišvengiamai ateis ruduo, dažnai jis mus užklumpa lyg ir nelauktai. Bet ta natūrali metų laikų kaita mums suteikia pastovumo jausmą, ir gera žinoti, kad bent gamtoje vis dar yra tvarka. Džiaugiamės rudens spalvomis, sodų ir laukų gėrybių gausa, gatvės mugių šurmuliu, vėl sutiktais draugais, o į širdį ima skverbtis naujų sumanymų, planų, neaiškaus lūkesčio jausmai. Ar kartais neskamba jūsų ausyse, jog ruduo – „grįžimo prie knygų metas“? Juk taip skambėdavo rugsėjo sveikinimai su naujaisiais mokslo metais vaikystėje, o tie žodžiai apie knygas tada pirmiausia reiškė vadovėlius.

Na, jei jau reikia grįžti prie knygų, tai teks jas skaityti: atidžiai ar paskubomis, susidomėjus ar „iš reikalo“, stengiantis dalinti laiką mokymosi literatūrai ir knygoms savo malonumui. Gerai žinant ir tai, jog daugybė žmonių šiandien apskritai neskaito ir neketina to imtis. O ir kam skaityti?! Juk skaitydamas nepatiri naudos čia ir dabar; greičiau – priešingai: va, įsitraukei į romano siužetą, pametei laiko nuovoką, ir tavo šios dienos namų darbų atlikimo planas – šuniui ant uodegos. Po kelių tokių „užsimiršimų“ ar neimsi galvoti, kad laisvalaikio skaitymas – prabanga, tinkanti tik labai disciplinuotam žmogui, nes mokytojas ar dėstytojas tikriausiai nepaklaus, kokių minčių spiečiai tau ėmė zvimbti galvoje skaitant tą tokį tolimą nuo užduotos temos tekstą…

Rudeniškos gamtos ir nuolat kintančio peizažo įvairovė, sakytum, paspartina laiko bėgsmą, ir žiūri, kad semestras jau įpusėjo, o ir sesija taip sparčiai artėja – kada čia beužsiimti grožinių knygų skaitymu?! Taigi, visai ramia širdimi tari sau: tos nebūtinos knygos gali palaukti, kol kas neturiu joms laiko. Tikriausiai negalėtum tuo metu sau pasakyti, kada to laiko tikrai turėsi, bet juk studijos – daug svarbiau nei kažkokia pašalinė literatūra. Ir lyg tyčia – įpusėjus rudeniui pradedama rengtis ateinančių metų vasario mėnesio Vilniaus knygų mugei, skelbiami atskirų kategorijų geriausių metų knygų penketukai, atrinkti specialistų, o šio sumanymo, kuris dabar jau kasdien mums primenamas LRT ekrane, deklaruojamas tikslas – skatinti visuomenės domėjimąsi šiuolaikinių mūsų autorių kūryba. Na, ar nesmalsu, kurias knygas ir autorius ir tu jau esi įsiminęs (jei domėjimasis naujomis knygomis yra vienas iš tau įprastų – mokykloje ugdytų – dalykų)? O gal tavo penketukas atrodo visai kitaip? Tam išsiaiškinti reikėtų paskirti kažkiek laiko: bent užsukti į gerą biblioteką ar knygyną, atidžiau pasidairyti po lentynas, o svarbiausia – tai daryti periodiškai, kaip įprastinį intelektinės higienos pratimą.

…Bet mintis, jog daugybė žmonių „puikiausiai apsieina“ be knygų skaitymo vis neduoda ramybės. O pati knyga – ar ji telpa į materialaus objekto kategoriją (juk yra labai brangių knygų pagal savo kainą)? Aldona Ruseckaitė, rašytoja, literatūros tyrinėtoja, muziejininkė, Metų spalio mėnesio numeryje sako: „Knyga – pasaulis, stebuklas, dovana, dvasios duona“. Bet…kodėl toks ilgas kartais būna kelias iki to stebuklo? It eitum per dykumą ieškodamas oazės. Nuo vaikystės mums buvo kartojama, jog knyga – žinių šaltinis, bet keičiantis laikams ir gyvenimo būdui šiandien knyga sulaukė nemažai konkurentų, ir žmonėms tapo nelengva atsirinkti būtinas žinias. Kai kas pasakys, kad neskaito tie, kurie nemoka (?) skaityti, ypač – mokymuisi skirtų knygų. Kartais net bijo gilintis į tekstą, nes nežino, kaip su juo apsieiti. Jei knyga mums gali būti pagalbininkas ir patarėjas, tai lygiai taip pat ji gali pasirodyti ir reiklus palydovas, kreipiantis mus sava vaga, kviečiantis kartu mąstyti, svarstyti, lyginti, daryti išvadas, o tai – nelengvas intelektinis darbas. Ir mokytis skaityti mums tenka individualiai, palaipsniui išlaisvinant savo dvasią ir protą, įprantant stabtelėti ir pasitarti su savimi, kai ką tenka sau ir prisipažinti: kokio didumo mano baimės ir kompleksai, kas viduje man trukdo jaustis tikrai laisvu žmogumi. Nesunku kalbėti iš tribūnos apie mūsų kuriamą laisvų žmonių visuomenę, bet daug sunkiau pasiekti savo vidinės laisvės, ir gera literatūra mums gali nemažai pagelbėti šiuo klausimu.

Literatūros ir meno paskutiniame numeryje (2019 lapkričio 22, Nr.21) Uršulės Toleikytės straipsnyje apie tai, kaip literatūra gali padėti įsigilinti į žmonių santykius ir elgesį, kalbama apie mentalizaciją – gebėjimą kitus pamatyti iš vidaus, o save – iš šalies, ir tai aptariama iš neuromokslo pozicijų. Pagal literatūros kūrinyje išreikštus jausmus, mintis, fantazijas atsiranda galimybė nagrinėti žmonių elgesio apraiškas ir tuo pačiu projektuoti mūsų santykius socialinėje aplinkoje, atpažįstant galimas reakcijas ir elgesio variantus. Pamatą mentalizacijai kuria atviras ir paslankus savęs ir kito supratimas ir priėmimas, o grožinių tekstų skaitymas, kuomet vyksta pažintinių ir emocinių procesų sąveika, mums padeda ugdytis šiuos būtinus gebėjimus. Šia prasme grožinė literatūra atlieka ne tik pažintinę-estetinę funkciją, bet ir turi gydomąjį poveikį. Įdomu tai, kad skirtingų šalių rimti literatūros kūrėjai kalba apie labai panašius dalykus. Kai per interviu Olgos Tokarczuk, šių metų Nobelio literatūros premijos laureatės paklausė: „Jūs, kaip rašytoja, darote įtaką savo skaitytojams. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms?“, jos atsakymas buvo: „Kreipdamasi į juos norėčiau paraginti suprasti vieniems kitus. Kad žmonės ugdytų gebėjimą užjausti kitą, įeiti į kito padėtį, atidžiau įsiklausyti. Tai išspręstų daugybę problemų. Mes klaidingai manome, kad esame ypatingi, o likusi pasaulio dalis į mus nepanaši. O man atrodo, kad mes labiau panašūs nei skirtingi. Sugebėjimas bendrauti empatiškai leistų pasauliui išvengti daug nesusipratimų, blogio ir prievartos. […] Skaitantieji iš tikrųjų keičia savo mąstymo apie pasaulį būdą, jie pasisemia naujų idėjų ir, visų pirma, ima geriau suprasti kitus žmones…literatūra veikia pačius giliausius, pagrindinius mūsų psichikos klodus. Tai ir yra tas neįtikėtinas literatūros stebuklas“ (Metai, 2019 lapkritis).

O kaip su skaitymo malonumu, paklausite? Malonumas ateina palaipsniui, jį tenka pelnyti klajojant ir nardant po įvairius tekstus – kol atrandi savus autorius, pajunti žodžio skonį ir kalbos grožį, pasiduodi tiems kerams ir klusniai seki tomis gijomis, ir – apniukusią rudens dieną gali pasinerti į palaimingai džiugią būseną; jai apibūdinti anglų kalboje vartojamas naujadaras plotplash (besipliuškenant siužete).

 

Straipsnio autorė Vilniaus verslo kolegijos dėstytoja Birutė Bersėnienė