Dėstytojai iš pašaukimo: ko galima iš jų išmokti?
Dirbk tai, kas tau patinka, ir nereikės dirbti nė vienos dienos gyvenime? Sparnuota šių laikų frazė, kuria į kairę ir dešinę dalinasi šiuolaikiniai motyvatoriai. Tačiau ar dirbti tai, ką mėgsti, yra vien šių dienų mantra? Negi darbas iš pašaukimo neegzistavo anksčiau?
Apie tai, ką iš tiesų reiškia dirbti tai, ką labai myli, paklausėme dviejų Vilniaus verslo kolegijos dėstytojų Irenos Seniut ir Skaistės Didžiulienės. Nuoširdžios, mylimos studentų ir savo darbo patirtį skaičiuojančios dešimtmečiais abi dėstytojos papasakojo, kaip atrado savo profesiją, ko išmoksta iš studentų ir ar savo darbą jos iki šiol myli?
Seniut: „Noro mokyti neįveikė kitų atkalbinėjimai“
Irena Seniut prisimena, kad dar vaikystėje jai buvo aišku, kad nori tapti mokytoja. Svarbesnis klausimas buvo išsirinkti, ką mokyti. „Mokykloje turėjau profesionalią, visų gerbiamą anglų k. mokytoją. Ji pastebėjo natūralų mano anglų k. tarimą, tad būtent tai ir nulėmė, ką aš mokysiu,“ – prisimena I. Seniut.
Tiesa, anais sovietiniais laikais anglų kalba nebuvo perspektyvi, o mokytojo profesija – tikrai ne prestižinė. Būsimoji studentė sulaukė atkalbinėjimų, tačiau tvirtai apsisprendusi ir palaikoma tėvų ji sėkmingai įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, puikiai baigė studijas ir iškart gavo jame darbą. Anglų kalbos ji moko ir mokosi iki šiol.
Dėstytojo darbe reikia pašaukimo dirbti su žmonėmis
„Savo darbe neturiu vienodų dienų. Kiekviena grupė, kuriai dėstau, yra vis kitokia. Turiu išmokti surasti kalbą su jaunu ar vyresniu žmogumi. Manau, tokiame darbe reikia pašaukimo dirbti su žmonėmis, nes turi mokėti juos priimti ir būti lanksčiu“, – pasakojo Vilniaus verslo kolegijos užsienio kalbų katedros vedėja.
Paklausta, su kokiais iššūkiais susiduria mokydama anglų k. šiuolaikinę kartą, I. Seniut sako, jog ne taip paprasta parodyti, jog kalbos mokymęsi yra pradžia, bet nėra pabaigos. „Dabar anglų kalbos visur daug. Studentai keliauja, skaito, žiūri filmus, todėl galvoja, kad viską žino. Tačiau tiesa yra kitokia. Kalbos reikia mokytis visą gyvenimą. Dėl informacijos ir dirgiklių pertekliaus juos taip pat sunkiau sudominti ir motyvuoti“.
Mokytis nesunku, jei mėgsti savo darbą
Pasak Irenos Seniut, nuolatinis mokymasis, kuris yra neatsiejama darbo dalis, jos nevargina, nors ir užima nemažai laiko. Dėstytoja įsitikinusi, jog mokytis lengva tada, kai mėgsti savo darbą: „Aš mokausi iš kolegų, kurie yra įdomūs žmonės. Mano visi draugai dėstytojai. Tai yra mano gyvenimo būdas, vienintelis dalykas, kurį moku daryti, tad tikiuosi, kad darau tai gerai“.
Kiekvienas dėstytojas pasakys, kad nepaprastai daug išmoksta iš studentų. Ne tik mokyti kitaip, prisitaikant prie jaunosios kartos savitumo, bet pasisemti vertybių, kuriomis ji gyvena. I. Seniut pastebėjo, kad šiuolaikinė karta nori gyventi visapusišką gyvenimą: dirbti mėgstamą darbą, turėti laivalaikį, o ne vien siekti karjeros. „Aš iš savo studentų mokausti jaunatviško maksimalizmo, noro kažką keisti, geros nuotaikos, gebėjimo atsipalaiduoti, nes mano karta pripratusi siekti perfekcionizmo ir labai daug savęs atiduoda darbui“, – sako Vilniaus verslo kolegijos dėstytoja.
Didžiulienė: „Šis darbas – tai mano pašaukimas“
Foto – asmeninis S.Didžiulienės archyvas
„Aš kaifuoju nuo to, ką darau, ir nenorėčiau daryti nieko kito. Būti dėstytoja – tai absoliučiai mano pašaukimas,“ – atvirai sako Skaistė Didžiulienė, mūsų kolegijoje taip pat dėstant anglų kalbą.
Šios dėstytojos darbo pradžia nėra vaikystės svajonės įgyvendinimas. „Kuo tik aš nesvajojau tapti vaikystėje: ir aktore, ir restauratore. O viskas nutiko paprastai: baigus universitetą man paskambino diplominio darbo vadovė, kuri pasiūlė darbą. Tai buvo dabartinė Vilniaus verslo kolegija. Dirbti joje pradėjau prieš maždaug 30 metų,“ – prisimena S. Didžiulienė.
Paklausta, kas labiausiai patinka jos darbe, dėstytoja teigia, jog viskas: nuolatinis mokymasis, bendravimas su žmonėmis, iš kurių daug išmoksta. „Kitoje stalo pusėje sėdžiu tik todėl, kad daugiau žinau apie anglų kalbą. Iš studentų aš išmokstu ne mažiau nei jie iš manęs. Man labai įdomu klausytis, kaip jie kalba įvairiomis temomis. Kartais jie labai atsiveria, už ką esu nuoširdžiai dėkinga,“ – pastebi S. Didžiulienė.
Metusi dėstytojos darbą gavo prasmingą dovaną
Dėstytoja atvira – karjeroje buvo lemtingas momentas, kai šis darbas jai nusibodo ir norėjosi daryti kažką kita. Tačiau šio etapo ji nevadina klaida ar pauze. Priešingai – jis padovanojo nepaprastai vertingą dovaną. Skaistė Didžiulienė aiškiai pamena: „Metusi dėstytojos darbą jaučiausi tobulai, nes supratau, kad esu laisva ir pati galiu priimti sprendimus. Aš nebijau! Nebijau uždaryti duris net neturėdama kitų pasiūlymų“.
Prireikė penkerių metų, kol S. Didžiulienė sugrįžo auditoriją. Kaip ji pasakojo, net pati nepajuto, kaip tai įvyko.
32 metus dėstytoja dirbanti moteris sako, kad darbo patirtis ją užaugino. Jei per pirmąsias paskaitas ji patirdavo nemažai streso ir baimės pasakyti, kad kažko nežino, dabar yra visiškai kitaip. S. Didžiulienė drąsiai teigia: „Aš ne Dievas. Turiu pilną teisę nežinoti, bet žinau, kur pažiūrėti“.
