Diplomas ir karjera: ar jie vienas kitam reikalingi?
Įsivaizduokite: jums 30 m., turite mėgstamą darbą, puikų asmeninį gyvenimą ir… pradedate studijuoti. Kokios priežastys į studento suolą atveda žmogų, kuris sėkmingai dirba savo srityje? Sigita Daščioraitė, verslo vadybos ir marketingo antrakursė, pas mus studijuojanti savaitgaliais, pasakoja, kodėl nusprendė studijuoti, kas atsitiko pradėjus taikyti gautas žinias, ir atsako, kam vis dėlto reikalingas diplomas: jai ar darbdaviui?
Sigita Daščioraitė
Daug kas sakytų, kad diplomas – ne esminis dalykas, bet visgi pasilieku diplomo pusėje. Per savo gyvenimą esu sutikusi žmonių, kurie siekia savo karjeros ar vysto verslą be jokio diplomo ir universitetinių žinių, tačiau didžioji dalis grįžta mokytis, nes nori tapti geresniais savo srities profesionalais bei įgauti vertingų žinių.
Šiame tarpe esu ir aš. Žmogus, kuris visą gyvenimą siejo su muzika, menu ir šokiu. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir visgi suaugau su mintimi, kad noriu siekti daugiau, išmokti bei sužinoti vertingų dalykų, kurie man padės dar stipriau atsistoti ant kojų bei labiau pasitikėti savimi kaip specialiste ir asmenybe. Pasukau visai kitu keliu – į verslo vadybą ir marketingą. Atrodo, lyg ir ne meninė šaka, kurioje pilnai save pažįstu, bet taip jau susiklostė, kad aš čia save atrandu iš naujo. Pradedu matyti kitas savo puses, kartais net pati save sugebu nustebinti. Meniškoji dvasia irgi nedingsta – kolegijos paskaitose pilna būdų pasireikšti meniškai, net ir studijuojant pagal šią studijų programą.
Taigi klausimas, kodėl aš čia? Išrėšiu tiesiai šviesiai – jauna buvau, tikrai ne tas galvoje rūpėjo, be to, kaip gali, būdamas aštuoniolikos, rinktis savo karjerą? Beprotiškai sunku nuspręsti, kai nesi tikras, kuo nori būti ir kas iš viso esi. Taigi po pirmųjų studijų supratau, kad tai ne man, kad muzikos mokytoja nebūsiu. Noriu siekti karjeros kitoje srityje. Ir šiam suvokimui man prireikė 6 metų! Kuo vyresnis tampi, tuo sudėtingiau galvoti apie mokslus ir diplomą, vis sunkiau viską suderinti vienu metu.
Dėl savo kasdien minamo tako į Vilniaus verslo kolegiją esu dėkinga geriausiai draugei – tai ji paskatino nesustoti ir pakovoti už savo vietą po saule. Nuostabu, kad kolegija yra vieta, kur galiu studijuoti savaitgaliais ir viską derinti su darbu. Pričiumpu save, kad jau dabar taikau tam tikras įgautas žinias ar patarimus, kurie darbe padeda pasiekti dar geresnių rezultatų. Paradoksas, nes prieš pradėdama studijuoti maniau, kad savo darbe tikrai viską žinau! Nebėra kur tobulėti. Pradėjus taikyti kitus principus ir įvedus naujas sistemas, iš naujo pamilau savo darbą!
Gyvenimo patirties bagažas priverčia į viską žvelgti kitomis akimis. Nebe tomis bailiomis, kurios nežino, ko nori, bet… alkanomis. Alkanomis žinių ir tikslo, kurį noriu pasiekti. Dažnai girdime, kaip šiandien bandoma naiviai išjuokti diplomus, kad tai tik popieriaus lapas ir nieko daugiau. Taip, iš esmės tai popierius, bet svarbiausias niuansas, kad tai ne įrodymas, kad jį turi, o bendras suvokimas apie paskaitų naudą, apie visą informaciją, kurią gaunu iš dėstytojų ar kurso draugų, besidalinančių savo patirtimi. Svarbiausia, kad žinočiau savo vertę ir be diplomo. Juk ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. O diplomas – tai lyg senas, vos matomas randas. Tai priminimas, įrodymas, kad patyriau įsimintiną kelionę ir kažko pasimokiau.
Šią akimirką į diplomą žvelgiu kaip į įrankį, kuris turi rūpėti ne tiek darbdaviui, kiek tau pačiam. Tam, kad žinotum savo vertę, kad žinotum, jog gali ir padarytum tai dar kartą, nes išmokti ar atnaujinti žinias yra nuostabiausias tobulėjimo šaltinis. Aš tvirtai teigiu, kad karjera ir diplomas yra neatsiejami ir vienas kitam reikalingi, jei nori kilti karjeros laiptais, būti savo srities profesionalu ar tiesiog tapti dar labiau savimi pasitikinčia asmenybe. Žinau, kad patirsiu ir juodo, ir balto, bet eisiu tam, kad mano gyvenimo istorijoje būtų randas, primenantis apie daug dovanojusią patirtį.
